Interviu autorė – Rosana Lukauskaitė

Menininkė Emilija Škarnulytė. Nuotr. autorius Benoit Muñoz

Pirmoji Vilniaus performanso meno bienalė pradedama pasaulyje pripažintos lietuvių menininkės Emilijos Škarnulytės nauju kūriniu „Afotija“, sausio 23 d. 19 val. pristatysimu Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT).

Menininkė E. Škarnulytė jau daugiau nei dešimtmetį aktyviai kuria užsienyje, o jos kūriniai pristatyti Venecijos architektūros, Bolivijos „SIART“, San Paulo ir Rygos meno bienalėse, Tarptautiniame Roterdamo kino festivalyje, Paryžiaus „Pompidou“ centre, Oberhauzeno Tarptautiniame trumpųjų filmų festivalyje ir kitose svarbiose pasaulio meno institucijose bei renginiuose. Dirbdama tarp dokumentikos ir įsivaizduojamybės, autorė kuria filmus ir įtraukias instaliacijas, tyrinėjančias „gilųjį laiką“ (angl. „deep time“) bei nematomas struktūras – nuo kosminių ir geologinių iki ekologinių bei politinių.

Rosana Lukauskaitė: Jūsų kūrybiniai maršrutai išties platūs ir įdomūs. Neseniai nemažai laiko praleidote Brazilijoje. Prie kokių kūrybinių projektų dirbate dabar?

Emilija Škarnulytė: 2023-ieji, prasidedantys naujo kūrinio pristatymu Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatre, man bus gana intensyvūs metai. Laukia „Henie Onstad“ trienalė Osle, „Gwangju“ bienalė Pietų Korėjoje, personalinė paroda Šveicarijoje, Sione, Helsinkio bienalė, premijos „Ars Fennica 2023“ paroda šiuolaikinio meno muziejuje „Kiasma“ Suomijoje ir Liublianos bienalė. Šie metai bus kupini naujų požiūrio taškų ir kūrinių, jau kurį laiką laukusių būti įgyvendintais.

Paskutinė mano kelionė buvo Amazonijoje, kur ruošiau kūrinį „Gwangju“ bienalei. Filmavau vietoje, kurioje formuojasi viena iš didžiausių upių pasaulyje – ten susijungia Amazonės kairysis intakas Rio Negras ir upė, vadinama Solimoinesu (port. Rio Solimões).Vasario mėnesį grįšiu kūrinį pabaigti bendradarbiaudama su Nacionalinio istorijos muziejaus Rio de Žaneire mokslininkais. Vėliau planuoju dalyvauti ekspedicijoje su povandeninių vulkanologų komanda, tyrinėsiančia naujai susiformavusi magmos pasaulį šalia La Palmos.

Pirmosios Vilniaus performanso meno bienalės įžanginis renginys – jūsų naujausias kūrinys „Afotija“, pristatysimas sausio 23 d. Gal galite papasakoti apie šio įvietinto ir vienintelį kartą atlieksimo performanso kūrybinį procesą ir kodėl jam pasirinkote būtent LNOBT?

Dažnai atspirties tašku man tampa siekis pamatyti tai, kas nematoma, pažvelgti iš naujų atskaitos taškų, kitų perspektyvų. Mane dažnai įkvepia kitos kūrėjos ir menininkės – Marija Gimbutienė, Aleksandra Kašuba – lietuvių kilmės moterys, kurių vizionieriška veikla skatina veikti ir mane pačią. Performansas „Afotija“ įkvėptas Elenos Nijolės Bučiūtės suprojektuoto LNOBT pastato architektūros. Mano kūrinys atliekamas aktyviame santykyje su šiuo architektės darbu ir tampa tam tikru šios erdvės pagerbimo aktu. Performanse įveiklinamos erdvės nuo įėjimo ir fojė iki didžiosios salės, o tai suteikia galimybę permąstyti, kaip funkcionuoja šis pastatas, mąstyti sluoksniškai. „Afotija“ sužadino norą pažvelgti į šį pastatą ir savo pačios kūrybinę praktiką iš naujų, dar netyrinėtų perspektyvų.

Kūryboje tyrinėjant pasaulį, man svarbu eiti kiaurai nusistovėjusių sluoksnių, daryti skerspjūvius. „Afotijoje“ galvoju apie vandenyno sluoksnius – jo paviršių ir tai, kas tyvuliuoja po juo. Tai persikelia į kūrinio struktūrą, tampančią trijų dalių kelione į vandenynų gilumą, pasižyminčią temperatūriniais, deguonies kiekio, gyvybės formų, ir kitais skirtumais. Paviršiuje – saulės šviesa, daug maistingų medžiagų, gyvybei palankios sąlygos. Leidžiantis giliau – prieblanda, didžiulė gyvybės formų įvairovė, šviečiantys organizmai. Visiškoje gelmėje – tamsi, šalta, ypač maistinga, tačiau atšiauri gyvybei terpė, kur kyla pavojus užtrokšti. Šios zonos nėra statiškos, vanduo maišomas srovių, o įvairios gyvybės formos laisvai migruoja, siekdamos maitintis ir netapti mitalu. „Afotijos“ kūrybinį procesą formavo šių vandenyno terpių apmąstymas, sykiu vystant dialogą su teatro erdve.

Kadras iš Emilijos Škarnulytės video darbo Sirenomelia. Menininkės archyvo nuotr.

Skaičiau, kad kūrybinių kelionių virusu jus užkrėtė Jonas Mekas. Kokie dar meno pasaulio autoritetai jus įkvepia?

Galėčiau darsyk paminėti lietuvių menininkę Aleksandrą Kašubą, su kuria teko susipažinti asmeniškai ir kurti jai skirtą parodą Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje, taip pat amerikiečių avangardinio džiazo atstovą Marshallą Alleną bei italų kilmės brazilų architektę ir dizainerę Liną Bo Bardi. Mane visada domino vyresniosios kartos menininkai, turintys didelį kūrybinį palikimą.

Be šių meno pasaulio asmenybių mane taip pat stipriai įkvepia ir ne žmogiškos kilmės fenomenai – geologiniai, landšafto ir kiti erdviniai patyrimai, geologinės patirtys, kurių metu priartėju prie kitokios laiko tėkmės, „giliojo laiko“. Tiek pat man svarbi ir sirenos, undinės figūra – kaip jungtis tarp žinomo ir nepažinaus pasaulio, – takoskyra tarp žmogaus, gyvūno, dievybės, mito.

Breros institute Milane, Italijoje, baigėte skulptūros studijas. Kaip atradote kino mediją – vieną iš pagrindinių savo kūrybinės raiškos formų?

Šie atradimai prasidėjo su pirmosiomis kelionėmis į Pietų Korėją ir susidūrimu su industrijos bei žmogaus paliktais randais kraštovaizdyje. Tęsdama skulptūros studijas videomateriją ėmiau matyti skulptūriškai. Kiekvienas pikselis – tarsi molis, iš kurio galima kurti erdvę. Labai dažnai dirbu su architektūra ir įvietintomis instaliacijomis, tad skulptūrinis pagrindas niekur nedingo – jo elementai pasireiškia mano videoinstaliacijose, funkcionuojančiose kaip peizažai, į kuriuos žiūrovai gali įeiti fiziškai.

Kai kūriau filmą „Aldona“, buvo svarbus kitoks matymas, kai aklas žmogus tuo pačiu ir nemato, ir mato kur kas giliau, jautriau, nes pasitelkia kitą jutimo formą – lytėjimą. Kurdama kitus filmus pasitelkiu praplėstą sensoriką – vandens gelmėse filmuotą medžiagą, žmogaus ausiai negirdimus garsus. Kino medija leidžia visa tai sujungti į kitokį žvilgsnį, kurti naują jautrumą.

Taip pat skaičiau, kad šiuolaikinio meno magistrantūros studijų Trumsės universitete, Norvegijoje metu pradėjote groti ir subūrėte studentų grupę, su kuria koncertavote Brazilijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje. Kaip šis prisilietimas prie muzikos paveikė jūsų kinematografinį žvilgsnį?

Videomenas ir muzika man ilgą laiką buvo tarsi dvi skirtingos praktikos, bet nuolat ieškau jų sąlyčio taško, kuriame įsižiebtų jų sinergija. Manau, šis momentas užčiuopiamas „Afotijoje“, nes šiame performanse sujungiami videomenas, instaliacija, muzika, performatyvumas. Tiek šiame, tiek kituose mano kūriniuose muzikos vaidmuo nėra antraplanis – ji yra viena esminių sudedamųjų dalių. Garsą dažnai kuriu bendradarbiaudama su kitais kūrėjais – tai irgi leidžia praplėsti savo žinojimo ir suvokimo ribas. Viena tokių kolaboracijų – ilgametis bendradarbiavimas su meninku Jokūbu Čižiku – lėmė tam tikrą kūrybinį augimą.

Bienalės meno vadovė Neringa Bumblienė minėjo, kad prieš kelerius metus pradėjote eksperimentuoti ir su performanso menu, tad savo naujausiu kūriniu tarsi išeinate už gerai pažįstamų medijų ribų.

Performanso žanras mano kūryboje radosi natūraliai – siekiant apjungti skulptūrinius, erdvinius elementus su įtraukiomis patirtimis. Kaip anksčiau minėtas kino skulptūriškumas, taip ir erdvių performatyvumas diktuoja mano kūrybinius eksperimentus.

Parodose man visuomet svarbu tam tikru momentu inicijuoti savotišką ritualą, kad instaliacija neliktų vien daiktas pats savyje, o lankytojai galėtų kūrinį patirti kaip įtraukią, įvairias jusles aktyvuojančią patirtį. Tad performatyvumas pažįstamas, tačiau atrakinti kiekvienos naujos erdvės performatyvumą – vis naujas iššūkis.

Papasakokite apie savo pačios kino laboratoriją „Polar Film Lab“. Kokie iššūkiai kilo ją kuriant, kviečiantis režisierius?

Studijuodama Trumsėje, Atlanto vandenyno saloje, turinčioje mažiau nei septyniasdešimt tūkstančių gyventojų, supratau, kad ši vieta turi potencialo analoginio kino eksperimentams dėl savo labai išraiškingo šviesos fono – pusę metų ten trunka poliarinė naktis, o kitą pusę – diena. Pagalvojau, kad tai puiki niša eksperimentiniam kinui. Be to, tai susisiejo su giliomis Trumsės poliarinių ekspedicijų tradicijomis, mokslinių kelionių į Šiaurės ašigalį videoarchyvais. Kino laboratorija „Polar Film Lab“ išlaiko šią klimato kaitos tyrimų stoties dvasią bendradarbiaudama su vietos ir užsienio mokslininkais bei menininkais.

Kadras iš Emilijos Škarnulytės video darbo BURIAL. Menininkės archyvo nuotr.

Tarp jūsų itin plačios kūrybos tematikos ir geografinių kūrinių yra ir keli sukurti Lietuvoje – filmai „Aldona“, „Dingusio miesto slėnis“ ir „Kapinynas“. Ar tokius tarytum asmeniškesnius filmus sukurti lengviau, ar sunkiau?

Mano asmeniniam darbo metodui reikalingas nuo subjektyvumo apsaugantis atstumas – tiek istorinis, tiek fizinis. Tačiau keliaudama ir stebėdama vis dažniau atrandu, kad kažkur toli egzistuojantys reiškiniai bei fenomenai gali būti aptikti ir visai šalia tavęs, kasdieninėse detalėse. Vis dėlto kuriant minėtus filmus svarbiausia man buvo ne konkreti vieta ar reiškinys, o susiformavęs neįprastas, iškreiptas erdvės ir laiko suvokimas, sužadinantis ypatingą dvasinę būseną. Norint įsijausti į aklą močiutės regėjimą, pamatyti dingusį miestą ar radiaciją reikia atsisakyti asmeninio žvilgsnio.

Filme „Sirenomelia“ pati tapote heroje, įsikūnydama į undinės vaidmenį. Kiek pastangų pareikalavo pasiruošimas tokiai rolei?

Pasiruošimas truko beveik metus ir pareikalavo labai daug fizinių bei psichologinių pastangų. Pats filmavimo procesas buvo labai intensyvus – teko plaukioti -4°C laipsnių temperatūros vandenyje. Išgyventi kūno ribotumą tampa būdu įsijausti į kažką didesnio – kelias minutes pabūti šaltyje, kuriame kelias dešimtis ar šimtus metų liks žmogaus sukurti objektai. Tai buvo viena iš tų „ego mirties“ patirčių, kurių principus iššūkio forma dažnai taikau savo kūryboje. Undinė, kaip mitologinė būtybė, įsijaučianti ir įsiliejanti į (vis kitokią) aplinką, yra ir žuvis (iš kurių žmonės kilę), ir postžmogus, ir žmogiška, ir technologinė būtybė.

Šiemet dėl Rusijos agresijos Ukrainoje atsisakėte priimti vienos iš didžiausių Berlyno galerijų „GASAG“ meno prizą. Kiek svarbu menininkui išreikšti savo pilietinę poziciją?

Šiais laikais tai labai svarbu, nes gyvendami tokiame geopolitiniame klimate nebeturime prabangos būti apolitiškais, ypač vykstančio karo šešėlyje. Svarbus kiekvieno žmogaus žingsnis, pasirinkimas ir išreiškiama pozicija. Galerijoje likusi tuščia erdvė, užuot pristačiusi mano kūrinį, kvestionuoja problemiškus pasirinkimus – tiek individo, tiek visuomenės. Neįtikėtinai skaudu galvoti apie tai, kas vyksta, todėl stengiuosi daryti visa, ką galiu savo pozicijoje.

Pernai Europos šalių kino forume „Scanorama“ įvyko jūsų pirmojo ilgametražio dokumentinio filmo „Kapinynas“ premjera. Šis filmas nuveda žiūrovus į vietas, kur kitaip patekti neįmanoma – uždarytus tuščius branduolinius reaktorius, tebepulsuojančias geotermines jėgaines, įšalusius naftos terminalus, patenkama ir į demontuojamą Ignalinos atominę elektrinę. Ne tik dokumentuojate pasaulį, bet telkdamasi išplėstinį kino pasakojimą tarsi perteikiate ir ateities perspektyvas, į pasaulį žvelgiate kaip archeologė iš ateities. Ar jūsų tolimõs ateities vizijos veikiau pozityvios, ar distopinės?

Svarbiausia man – suteikti žiūrovui laiko ir erdvės pačiam pabūti, pamedituoti ir kelti klausimus; suteikti pasirinkimo laisvę ir teisę spręsti, kokią ateitį mato. „Kapinyne“ nesiekiama duoti atsakymų – veikiau tiesiog kvestionuojama esama situacija. Kituose kūriniuose taip pat svarbu kurti erdvę refleksijoms, atsisakyti pozityvaus ar distopinio vertinimo. Archeologė iš ateities nevertina, tik mėgina suprasti, pamatyti, pajausti. Vertinimas mena žmogiškumą, o įdomiau klausti – kaip visa atrodo iš atomo perspektyvos? Kaip mato ir jaučia radiacija? Svarbus ir mastelio klausimas – pozityvus ar distopinis vertinimas gali apimti šimtą metų, o kaip keičiasi reikšmė tūkstantmečius trunkančių reiškinių atžvilgiu? Kūryba tampa kvietimu įsijausti į šias alternatyvias perspektyvas.

1-osios Vilniaus performanso meno bienalės įvadinis renginys –E. Škarnulytės kūrinys „Afotija“ įvyks sausio 23 d. 19 val. LNOBT. Bienalės organizatorius – Vilniaus miesto galerija „Meno niša“, renginį finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė, Lietuvos respublikos vyriausybės kanceliarija ir Lietuvos kultūros taryba. Pagrindinis partneris – „JCDecaux Lietuva“. Vilniaus performanso meno bienalė yra oficialios „Vilnius 700“ programos dalis.