Liam Gillick ir Anton Vidokle - Vilniaus performanso meno bienalė

2010 m. Liam Gillick ir Anton Vidokle vienoje Niujorko televizijos studijoje subūrė menininkų ir mąstytojų grupę. Diskusijos metu buvo kalbama apie tuo metu tarp dalyvių augantį nerimą dėl kultūros prodiuserių vaidmens. Šio susibūrimo rezultatas – filmas „Kelrodė šviesa“ (angl. „A Guiding Light“), kurio pavadinimas pasiskolintas iš vienos populiariausių šeštojo dešimtmečio amerikietiškų muilo operų. Visada ketinę grįžti prie to, ką laikė potencialia kūrinių serija, po trylikos metų menininkai ir mąstytojai šiandien susiduria su drastišku savo vaidmens pokyčiu. Akistatoje su geopolitinėmis negandomis ir būtinybe keisti galios pozicijas meno lauko kontekste, L. Gillick ir A. Vidokle sukūrė būdą kaip iš naujo aktyvuoti 2010 m. pradėtą diskusiją.

„Kelrodė šviesa. 2 dalis“ – tai performansas kaip kino filmavimo aikštelė. Įkvėpti reikšmingo Vilniaus televizijos bokšto politinio palikimo, menininkai ieškojo vietos, galinčios reprezentuoti pastato formą ir vidinį jo judėjimą. Vilniaus centre esančiame „Lietuvos geležinkelių“ traukinių remonto depe įrengtas grįžratis, skirtas traukinius perkelti nuo vienų bėgių ant kitų – į remonto angarus ir iš jų. Televizijos bokšto viršuje veikia besisukantis restoranas, o traukinių remonto depe sukimasis vyksta komplekso centre.

Kūrinyje siūloma iš naujo permąstyti centrinį muzikos vaidmenį per pastarąjį pusšimtį metų vykusių nepriklausomybės judėjimų ir spalvotųjų revoliucijų kontekste. Geležinkelių platformos centre pastatytame krovininiame vagone įsikurs nedidelė profesionalių muzikantų grupė. Jiems lėtai sukantis ratu, žiūrovai stebės, kaip menininkai filmuoja niekuomet neišsisprendžiantį performansą. Be paliovos mėgindami suderinti instrumentus, muzikantai tik retkarčiais atras tinkamas natas, atskleidžiančias pirmuosius dainų, simbolizavusių nepriklausomybės troškimą, taktus.

Nenutrūkstamas traukinių grįžračio platformos, veikiančios kaip besisukančio televizijos bokšto restorano dubleris, judėjimas sugrąžina netolimos praeities blyksnius ir tampa atspirties tašku naujoms diskusijoms apie emociškai paveikaus kultūros lauko vaidmenį priešinantis represinėms jėgoms. Į naujai menininkų kuriamą filmą bus įtraukta ir dar niekur nerodyta filmuota medžiaga iš 2013 m. kūrėjų dueto nufilmuotų diskusijų apie menininkų ir teoretikų nerimą dėl savo politinio bei socialinio vaidmens.

Liam Gillick (g. 1964 m. Eilsberyje, Anglijoje) – Niujorke gyvenantis menininkas. Jo kūryboje atskleidžiami disfunkciniai su abstrakcija ir architektūra susijusio modernistinio palikimo aspektai globalizuoto, neoliberalaus konsensuso kontekste ir struktūriškai permąstoma paroda kaip forma. Kūrėjo darbai buvo įtraukti į daugelį svarbių parodų, įskaitant „Documenta“, Venecijos, Berlyno ir Stambulo bienales. 2009 m. Venecijos meno bienalėje menininkas atstovavo Vokietijai. Personalinės muziejinės L. Gillicko parodos surengtos Šiuolaikinio meno muziejuje Čikagoje, Modernaus meno muziejuje Niujorke ir „Tate Britain“ Londone. Menininko darbų yra daugelyje svarbių viešųjų kolekcijų, įskaitant „Centre Pompidou“ Paryžiuje, „Guggenheim“ muziejuje Niujorke ir Bilbao bei Modernaus meno muziejuje Niujorke. Pastaruosius dvidešimt penkerius metus L. Gillick taip pat reguliariai rašo apžvalginius ir kritinius straipsnius apie šiuolaikinį meną žurnalams „Artforum“, „October“, „Frieze“ ir „e-flux“. Jis yra ir kelių knygų autorius, įskaitant jo rinktinių kritikos tekstų tomą. Menininkas instaliavo savo garsius kūrinius tokiose viešosiose erdvėse kaip Didžiosios Britanijos vyriausybės Vidaus reikalų ministerijos pastatas Londone ir „Lufthansa“ būstinė Frankfurte. Per visą šį laiką L. Gillick išplėtė savo praktiką į eksperimentines erdves ir bendradarbiavimu grįstus projektus su tokiais menininkais kaip Philippe Parreno, Lawrence Weiner, Louise Lawler, Adam Pendleton, Hito Steyerl ir grupė „New Order“, koncertų serijoje Mančesteryje, Turine ir Vienoje.

Anton Vidokle (g. 1965 m. Maskvoje) – menininkas, kino režisierius ir vieno įtakingiausių šiuolaikinio meno internetinių portalų „e-flux“ steigiantysis redaktorius, gyvenantis Niujorke ir Berlyne. Nuo 2012 m. kūrėjas domisi kosmizmu – teorijų ir projektų (filosofinių, meninių ir mokslinių) rinkiniu, grįstu filosofo Nikolajaus Fiodorovo (1829–1903 m.) raštais. Kosmizme apjungiami marksizmo, stačiatikybės, Apšvietos ir Rytų filosofijos diskursai, kartu įtraukiant technologinio nemirtingumo, prisikėlimo bei kelionių į kosmosą koncepcijas, taip pat spekuliacijas, kaip šias koncepcijas būtų galima materializuoti meninėmis, socialinėmis ir mokslinėmis priemonėmis. Iki šiol A. Vidokle yra sukūręs septynis trumpametražius filmus, paremtus savo tyrimais šioje srityje. Jis taip pat inicijavo istorinių ir šiuolaikinių tekstų šia tema vertimą į anglų kalbą ir jų publikavimą žurnale „e-flux“. Kartu su Arsenijumi Žiliajevu A. Vidokle pradėjo ir „Institute of the Cosmos“ (angl. „Kosmoso institutas“) – internetinį leidinį ir atvirą šios temos tyrimų archyvą. Menininko darbai buvo eksponuoti ne vienoje tarptautinėje parodoje, įskaitant „Documenta 13“ ir 56-ąją Venecijos bienalę, o filmai pristatyti muziejuose, festivaliuose ir renginiuose visame pasaulyje, įskaitant Bergeno asamblėją, Šanchajaus bienalę, Tarptautinį Berlyno kino festivalį, „Forum Expanded“ Berlyne, Kvangdžu bienalę, „Centre Pompidou“ Paryžiuje, „Tate Modern“ Londone, Garažo muziejų Maskvoje, Stambulo bienalę, „Haus der Kulturen der Welt“ Berlyne, „Tensta Konsthall“ Stokholme, „Blaffer Art Museum“ Hiustone (JAV), „Stedelijk Museum“ Amsterdame, „Lincoln“ centrą Niujorke, „MMCA“ Seule, Latvijos šiuolaikinio meno centrą Rygoje ir kt.

Muzikantai
Būgnai: Ignas Kasigauskas
Tūba: Simonas Kaupinis
Elektrinė gitara: Dominykas Norkūnas
Saksofonas: Danielius Pancerovas
Fleita: Mėta Gabrielė Pelegrimaitė
Kontrabosas: Gediminas Stepanavičius

Performanso partneriai