Interviu autorė – Rosana Lukauskaitė

Jau šį sekmadienį, liepos 23 d., sostinėje prasideda Vilniaus 700 metų jubiliejui skirtos Vilniaus performanso meno bienalės renginių programa. Bienalę atidarys pernai pagrindinėje Venecijos meno bienalės parodoje dalyvavusių menininkių Eglės Budvytytės ir Marijos Olšauskaitės performansas „Song Sing Soil“.

Vilniaus performanso meno bienalė (VB23) – tai naujas tęstinis tarptautinis renginys, skirtas šiuolaikiniam performanso menui.  Dvi savaites truksiančioje VB23 programoje bus pristatyti 38 menininkai, iš viso surengsiantys 31 pasirodymą net 17-oje skirtingų Vilniaus lokacijų. Beveik visi bienalės renginiai nemokami, išskyrus keletą – tarp jų ir festivalį atidarantis, sekmadienį (14 val.) ir pirmadienį (16:00, 17:30 ir 19.30 val.) visus į „Menų spaustuvę“ kviesiantis Eglės Budvytytės ir Marijos Olšauskaitės performansas „Song Sing Soil“.

Eglė Budvytytė – Amsterdame ir Vilniuje gyvenanti menininkė, kurios kūryba buvo pristatyta 59-ojoje tarptautinėje Venecijos meno bienalės pagrindinėje parodoje, Italijoje, šiuolaikinio meno muziejuje „The Renaissance Society“ Čikagoje, JAV, Lofoteno tarptautiniame meno festivalyje, Norvegijoje, performanso meno festivalyje „Block Universe“ Londone, „Art Dubai Commissions“ Jungtiniuose Arabų Emyratuose, meno mugėse „Liste“ ir „Art Basel“, Šveicarijoje, 19-ojoje Sidnėjaus bienalėje, Australijoje, „De Appel“ meno centre Amsterdame ir kt. Savo kūrybinėje praktikoje, apimančioje dainas, poeziją, videokūrinius ir performansus, menininkė tyrinėja kolektyviškumo įtaigumo galią, pažeidžiamumą ir pralaidžius santykius tarp kūnų, auditorijos bei aplinkos.

Marija Olšauskaitė – Vilniuje gyvenanti ir dirbanti menininkė, surengusi personalines parodas šiuolaikinio meno centre „Vleeshal“ Olandijoje (kartu su Egle Budvytyte, 2023 m.), šiuolaikinio meno parodų erdvėje „Art in General“ Niujorke ir kt. M. Olšauskaitė yra dalyvavusi ir grupinėse parodose, tarp jų – 59-oji tarptautinė Venecijos meno bienalės pagrindinė paroda, Rygos tarptautinė šiuolaikinio meno bienalė (RIBOCA), parodos „Kunstverein“ Amsterdame ir meno fonde „Nomas“ Romoje ir kt. Savo kūryboje menininkė naudoja įvairius bendradarbiavimo būdus ir nagrinėja santykių, atvirumo, intymumo bei priklausymo temas.

„Menininkių kūrybos subtilumas ir paveikumas per garsą, judesį bei kūnišką santykį, taip pat jų dėmesys sunkiau apibrėžiamoms ir kintamoms, bet svarbioms mūsų patiriamos realybės pusėms, yra viena esminių priežasčių, lėmusių, kad performansas „Song Sing Soil“ buvo pasirinktas bienalės pagrindinės programos atidarymui. Siekiant išlaikyti aktyvų ir tradicines scenos menų hierarchijas kvestionuojantį santykį tarp atlikėjo ir žiūrovo, šiame performanse ribojamas lankytojų skaičius,“ apie VB23 atidarymo performansą pasakojo bienalės meno vadovė Neringa Bumblienė. 

Laukdami bienalės pradžios, su Egle ir Marija kalbamės apie jų kūrybinę partnerystę, unikalų bendradarbiavimą per atstumą, naujausio performanso „Song Sing Soil“ genezę ir kūrinyje nagrinėjamas temas.

Kaip gimė jūsų kūrybinė partnerystė?

Eglė Budvytytė: Mūsų bendradarbiavimas išaugo iš draugystės ir laiko leidimo kartu Vilniuje, Nidoje ir anksčiau – Amsterdame. Kadangi gyvename skirtingose šalyse, bendras kūrybinis darbas suteikia galimybę daugiau laiko praleisti kartu. 

Marija Olšauskaitė: Manau, kad riba tarp bendravimo ir kūrybos yra labai plona. Tai tarsi tekantis procesas.

Ar jums, Egle, gyvenant Amsterdame, o jums, Marija – Vilniuje, kyla iššūkių dėl atstumo? Ar šiais laikais globalizacija jau pašalino visas kliūtis ir bendrauti bei kurti kartu yra lengva, nepaisant to, kur gyvenate?

EB: Atstumas kartais gali buti iššūkis arba lyg tarpas, pauzė. Tačiau vėl atsiradus toje pačioje erdvėje ir laike pokalbis organiškai prasitęsia arba prasideda iš naujo kitame kontekste. 

MO: Atstumo poveikis dviprasmiškas – nors tai ir yra iššūkis, jis taip pat praturtina mus abi skirtingomis patirtimis.

Kaip gimė performanso „Song Sing Soil“ sumanymas?

MO: Šis performansas per teksto ir Eglės dainų prizmę yra nenutrūkstamo kūrybinio pokalbio tęsinys.

EB: Taip, šis performansas yra tam tikrų idėjų (mirinėjimo, sunykimo, medžiagų apykaitos tarp skirtingų pasaulių), nagrinėtų Nidoje kartu su Marija ir menininke Julija Steponaityte nufilmuotame filme „Dainos iš komposto: mutuojantys kūnai, bliūkštančios žvaigždės“, išsišakojimas. Kūriniu „Song Sing Soil“ taip pat tęsiame darbą su kalba ir garsu kaip su tąsiomis, klampiomis ir magiškomis materijomis. Tai, kad aš ateinu ne iš muzikos pasaulio ir neturiu tam tikrų įgūdžių ar įpročių, įgalina labai atvirą prieigą prie darbo su garsu ir muzika, tampančio nenuspėjamu ir tuo įdomiu. Marija kūrybinį procesą plėtoja per įvairius medžiagiškumus ir materijas – šiuo atveju gilinasi į erdvių, kostiumų, šviesų konceptualizaciją.

Dirbdamos prie šio performanso dar galvojome apie turtingą teritoriją tarp formos ir beformiškumo, tarp prasmės / reikšmės generavimo ir jos „nuslydimo“. Ta vieta tarp formos ir beformiškumo siūlo atsvarą logikai, racionalumui ir linijiškumui kaip vieninteliems patikimiems žinojimo būdams. Visa tai šiame kūrinyje skleidžiasi per garsą, murmėjimus, melodijas, ritmą ir garsovaizdžius. Mane dar labai traukia „sulūžusios“, šiek tiek paklaikusios dvasinės autoritetės (ar autoriteto) figūra, kurią visaip plėtoju ir leidžiu jai įsikūnyti per kalbą.

O kokia bus šio performanso sąveika su publika? Kokios tikitės reakcijos? Ar žiūrovai galės interaktyviai dalyvauti, ar bus tik stebėtojai?

EB: Manau, kad skiriamoji linija tarp aktyvaus dalyvavimo ir paprasto stebėjimo nėra griežtai binarinė. Mūsų veidrodiniai neuronai nuolat aktyvuojasi mums stebint vaizdus arba judesius, net jei ir neatliekame jų patys.

Marija, savo darbuose dažnai nagrinėjate santykių, atvirumo ir intymumo temas. Kaip šie aspektai atsispindi performanse „Song Sing Soil“?

MO: Tai ganėtinai universalios temos, neatsiejamos nuo bet kokio bendradarbiavimo, tačiau konkrečiai šiame darbe mes jų tiesiogiai nenagrinėjame, jos tiesiog egzistuoja kaip dalis konteksto. Šios temos yra natūrali gyvenimo dalis ir ne visada turi būti pabrėžiamos. Man patinka bendradarbiauti su kitais menininkais, nes tai leidžia atkreipti dėmesį į kitus aspektus, tokius kaip beformystė, ir giliau juos įsileisti. Santykių ir bendruomenės temas nuolat nuosekliai aptariame tiek atskirai, tiek kartu – tai neatsiejama mūsų praktikos dalis.

EG: Tiesa, intymumas šiame kūrinyje yra ne tiek tema, kiek situacija, pasireiškianti per trapų balsą, fizinį artumą ir žvilgsnių mainus tarp atlikėjų ir auditorijos. 

MO: Norime išvengti deklaracijų. Mums svarbu išlaikyti savirefleksiją ir humoro jausmą, kad mūsų kūriniai nevirstų pernelyg sukontroliuotais ar uždarais.

Ar galėtumėte plačiau papasakoti apie savo performanso atlikėjus? Kaip su jais dirbate?

EB: Tomislav Feller, Ming-Jou Chen ir Tosca Knauf yra nuostabūs judėtojai, šokėjai, choreografai, turintys patirties skirtingose šokio ir judesio praktikose, tokiose kaip baletas, nardymas su akvalangu, girotonika ir improvizacija. Su jais dirbome remdamosi labai atvira struktūra – pasiūliau abstraktų ir poetišką garso takelio tekstą naudoti kaip stuburą performansui. Tai buvo kvietimas padėti žodžiams svariau skleistis erdvėje, juos paremiant, bet nesistengiant iliustruoti jų prasmės judesiu, kūnu, žvilgsniu ar buvimu. Ši struktūra leidžia atlikėjams naudotis savo įgūdžiais ir idiosinkratiškais judesių archyvais ir kiekvienąkart atliekant kūrinį truputį improvizuoti. Marijos pasiūlyta specialiai sukurto tramplino struktūra irgi padiktavo tam tikrą choreografijos minkštumą ir bendruomeniškumą, nes judama ant nestabilaus paviršiaus.

Vilniaus performanso meno bienalė – vienas svarbiausių 2023 m. renginių, skirtų atšvęsti Vilniaus 700 metų jubiliejų. Jubiliejinę programą inicijavo Vilniaus miesto savivaldybė, o kuruoja oficiali Vilniaus miesto verslo ir turizmo plėtros agentūra „Go Vilnius“. Organizatorius – Vilniaus miesto galerija „Meno niša“.  VB23 finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė, Lietuvos Respublikos vyriausybės kanceliarija ir Lietuvos kultūros taryba. Pagrindinis partneris – „JCDecaux Lietuva“.